Konkursui pateikti darbai

DEIMANTAI

Pagrindiniu konceptualiu motyvu pasirinktas deimanto simbolis, interpretuojamas kaip grynumo, tikslumo ir vidinės vertės simbolis. Architektūros charakteris kuriamas per subtilų geometrijos, šviesos, proporcijų ir medžiagiškumo santykį, leidžiantį pastatui skirtingai atsiskleisti priklausomai nuo perspektyvos, paros laiko ir aplinkos atmosferos.

Pastato tūriai formuojami skaidant vientisą masę į kristališkas geometrines formas, kurios leidžia kurti dinamišką santykį tarp uždarumo ir skaidrumo, ekspresijos ir santūrumo. Architektūra siekia ne dominuoti aplinkoje, bet tapti subtilia jos dalimi — jautriai reaguojančia į vietos mastelį, gamtinę struktūrą ir miesto panoramas.

Projektas integruojamas į Maloniosios gatvės urbanistinę struktūrą, interpretuojant Vilniaus miesto vilų charakterį šiuolaikinės architektūros priemonėmis. Pastatas formuoja pereinamąjį urbanistinį mastelį tarp intensyvesnio miesto audinio ir žalesnės gyvenamosios aplinkos, išlaikant žmogaus mastelį, gatvės vizualinį permatomumą bei jautrų santykį su kraštovaizdžiu.

Sklype esantis brandžių medžių masyvas tampa svarbia projekto kompozicijos dalimi. Suskaidyti tūriai komponuojami tarp esamų želdinių grupių, minimizuojant intervenciją į natūralią aplinką ir išsaugant teritorijos erdvinį charakterį. Atsiveriančios Vilniaus panoramos, natūralios šviesos kaita ir reljefo ypatumai formuoja projekto atmosferą bei erdvinę patirtį.

Pastatą sudaro du antžeminiai korpusai, sujungti požeminiu aukštu su automobilių parkavimu bei techninėmis patalpomis. Korpuse A planuojamos komercinės funkcijos, o korpuse B — gyvenamosios paskirties butai. Planinė struktūra kuriama laisvo planavimo principu, maksimaliai išnaudojant perimetrinių stiklinių fasadų teikiamas natūralios šviesos ir panoraminių vaizdų galimybes.

Architektūrinė išraiška paremta dvigubo fasado principu. Stikliniai fasadai dengiami keramikinėmis lamelėmis, kurios formuoja subtilų šviesos ir šešėlio ritmą bei suteikia pastatui privatumo. Žvelgiant kampu pastatas atrodo santūrus ir uždaras, o frontaliniuose vaizduose atsiskleidžia jo skaidrumas bei vidinių erdvių gylis. Taip kuriama architektūra, kuri jautriai įsilieja į miesto panoramą, tačiau kartu formuoja aiškų ir savitą identitetą.

KURORTAS

Projektas kuriamas istoriniame Vilniaus Žvėryno rajone, jautriai atliepiant šios vietovės vertybes bei unikalią „miesto-sodo“ koncepciją. Pagrindinė urbanistinė idėja – sukurti architektūrą, kuri harmoningai sujungtų racionalų gatvės perimetrą su kurortine ramybe, juntama artėjant prie Neries upės. Pastatų tūriai formuojami taip, kad vizualiai atvertų erdves ir kurtų pramatomumą, leidžiantį upės peizažui tapti neatsiejama komplekso dalimi.

Architektūrinė raiška įkvėpta istorinių Žvėryno vilų dvasios. Šlaitiniai stogai, tūriniai stoglangiai ir stilizuoti bokšteliai moderniomis priemonėmis interpretuoja aristokratišką praeities palikimą bei suteikia siluetui dinamiškumo. Fasadams parinktos vietos tradicijas atspindinčios plytų mūro apdailos medžiagos, o išskirtinio charakterio pastatams suteikia modernios slankiosios langinių sistemos.

Kompleksas padalintas į skirtingo charakterio erdves: arčiau reprezentacinės gatvės pusės kuriamas atviras komercinis korpusas, o vidiniame kieme formuojama privati gyvenamoji oazė. Kuriant erdves didžiulis dėmesys skirtas gyventojų privatumui, natūraliam apšvietimui bei geriausiems vaizdams į upės slėnį. Vidiniai kiemai ir terasos yra gausiai apželdinti, juose harmoningai išdėstytos ramaus poilsio bei aktyvaus laisvalaikio zonos. Visa aplinka projektuojama vadovaujantis universalaus dizaino principais, užtikrinant patogų ir sklandų judėjimą visiems.

Apibendrinant, tai projektas, kuris ne tik gerbia griežtus kultūros paveldo reikalavimus, bet ir kuria darnų dialogą su istoriniu kontekstu. Išsaugomi vertingi brandūs medžiai, pastelinės spalvos ir atidžiai apgalvotos detalės leidžia naujai architektūrai organiškai ir pagarbiai įsilieti į jautrų Žvėryno kraštovaizdį.

MALO

„MALO“ – šiuolaikinė miesto vilų struktūra Maloniojoje g. 5, Vilniuje, jautriai įterpiama tarp kamerinio Žvėryno urbanistinio audinio ir Neries slėnio kraštovaizdžio. Projektu siekiama sukurti pastatą, kuris papildytų esamą aplinką, išsaugotų Žvėrynui būdingą žalių kiemų charakterį, pralaidumą ir žmogaus mastelį, kartu pasiūlydamas aiškią, šiuolaikišką architektūrinę išraišką.

Pastatas formuojamas iš dviejų savarankiškų korpusų: komercinis korpusas projektuojamas palei Maloniąją gatvę, aktyvesnėje sklypo dalyje, o gyvenamasis – giliau, ramesnėje ir žalesnėje aplinkoje. Abu korpusai sujungiami bendra požemine automobilių saugykla, tačiau antžeminėje dalyje išlaiko funkcinį ir erdvinį savarankiškumą. Toks sprendimas leidžia aiškiai atskirti lankytojų ir gyventojų srautus, užtikrinti gyvenamosios dalies privatumą bei racionaliai organizuoti automobilių, dviračių, sandėliavimo ir technines zonas.

Architektūrinė idėja grindžiama praslenkamų tūrių kompozicija. Skaidomi tūriai mažina vizualiai suvokiamą pastato mastelį, neformuoja vientisos užstatymo sienos ir leidžia pastatui natūraliai įsilieti į Žvėryno aplinką. Kiekviena tūrio dalis turi savarankišką dvišlaitį stogą, todėl pastato siluetas artimas miesto vilų tipologijai. Fasaduose kuriamas ramus langų ritmas, naudojami įtraukti balkonai, terasos ir erkeriai, o vientisa medžiaginė kalba suteikia pastatui solidų, santūrų ir žmogui artimą charakterį.

Komercinis korpusas veikia kaip aktyvesnis Maloniosios gatvės pastatas, kurio patalpos gali būti lanksčiai dalijamos ar jungiamos pagal būsimų naudotojų poreikius. Gyvenamasis korpusas projektuojamas kaip privatesnė vila žaliame kieme – jame numatomi šeši vieno lygio butai su privačiomis terasomis arba balkonais. Pagrindinės gyvenamosios erdvės orientuojamos į pietryčius, vidinį kiemą ir Neries krypties vaizdus, o privatesnės zonos nukreipiamos į ramesnes sklypo puses.

Lauko erdvės kuriamos kaip Žvėrynui būdinga kiemų sistema: prie gatvės formuojama aktyvesnė komercinė prieiga, o giliau sklype – pusiau privačios gyvenamosios ir rekreacinės erdvės su vaikų žaidimų zona, poilsio vietomis ir želdiniais. Esami medžiai saugomi ir integruojami, o nauji želdiniai stiprina vešlaus kiemo įspūdį. Automobilių judėjimas nukreipiamas į požeminę dalį, todėl kiemas išlieka skirtas pėstiesiems, dviračiams ir kasdieniam gyventojų naudojimui.

Medžiagiškumo koncepcija remiasi natūraliomis, ilgaamžėmis ir oriai senstančiomis medžiagomis – aukštos kokybės plyta, betonu, cinku, stiklu ir aliuminio detalėmis. Projektas nekopijuoja istorinės architektūros, bet interpretuoja jos principus: mastelį, langų ritmą, dvišlaičių stogų siluetą, žalius tarpus ir santūrų santykį su Neries panorama. Taip kuriama kontekstuali, funkcionali ir šiuolaikiška architektūra, suderinanti konkurso programą, techninius reikalavimus, kraštovaizdžio vertes ir ilgalaikį pritaikomumą, neprarandant Žvėrynui būdingo mastelio bei ramybės.

MIŠKO KURORTAS

Žvėrynas – vienas savičiausių Vilniaus rajonų, kurio identitetą formuoja išskirtinis miesto ir gamtos santykis. Neries vingis, brandūs medžiai ir reljefas sukūrė unikalią aplinką, kurioje nuo XIX a. pabaigos vystėsi vilų ir vasarviečių architektūra, suteikusi rajonui miesto kurorto charakterį. Žvėrynui būdingi erdvūs sklypai, tarp želdynų laisvai komponuojami tūriai ir žmogui artimas mastelis. Čia architektūra suvokiama ne kaip dominuojantis objektas, bet kaip natūrali kraštovaizdžio dalis.

Projektuojamas paslaugų ir gyvenamųjų patalpų kompleksas įterpiamas į brandžių želdinių gausiai apaugusį sklypą tarp istorinių Maloniosios gatvės vilų ir Neries šlaito panoramų. Urbanistinė idėja remiasi jautriu santykiu su susiformavusiu gamtiniu karkasu ir siekiu tęsti Žvėrynui būdingą miesto vilos bei kurortinės architektūros tradiciją. Sklype komponuojami du stačiakampiai tūriai, sujungti požemine dalimi. Pirmasis orientuojamas palei gatvę, pagarbiai sužemintu dviejų aukštų fasadu, išlaikant būdingą rajono mastelį ir erdvius atstumus tarp pastatų. Antrasis tūris talpinamas vidinėje sklypo dalyje, atsiveriant į Neries slėnį ir kuriant žaliuojančio vidinio kiemo erdvę. Iš gatvės perspektyvos kompleksas suvokiamas kaip vientisa, subtiliai kraštovaizdyje integruota miesto vila.

Projekte ypatingas dėmesys skiriamas brandžių medžių išsaugojimui, suvokiant juos kaip esminę teritorijos charakterio dalį. Pastatų tūriai jautriai prisitaiko prie esamos želdinių struktūros, o vidinis kiemas formuojamas kaip rami, žaliuojanti oazė – svarbi Žvėryno gyvenimo kokybės ir identiteto dalis.

Architektūrinė raiška kuria dvipusį pastato charakterį. Į Maloniosios gatvės pusę atsiveria santūrus, žmogiško mastelio fasadas su švelniai žalsva pilno padengimo medinių dailylenčių apdaila, ritmiškais vertikaliais langais ir žemu karnizu, darniai įsiliejantis į istorinę aplinką. Tuo tarpu vidinio kiemo pusėje tūris tarsi ištrupa ir atsiveria gamtai – atidengiamos kolonos, sijos, balkonai lyg tarpinės erdvės, kuriančios lengvumo ir virpančio santykio su aplinka įspūdį. Taikant šiuos architektūrinius principus kuriama netiesioginė nuoroda į istorines verandas ir terasas, siekiant išlaikyti nuolatinį ryšį tarp vidaus erdvių, žmogaus ir gamtos.

RÉSIDÉ

Sklypo Malonioji g. 5 kvartalas vienas iš nedaugelio Žvėryne besiribojantis tiek su gamtine Vilniaus miesto aplinka – Neries upės pakrante ir apželdintais upės šlaitais rytinėje pusėje, tiek su susiklosčiusio užstatymo Žvėryno kvartalais vakaruose. Teritorijoje būdingas pastatų statymas reaguojant į šias dedamasias, rytinėje sklypo dalyje pasatus atsukant trumpuoju fasadu į upės pusę, o vakarinėje dalyje pastatus orientuojant ilgaisiais fasadais – taip stiprinant Malonosios g. išklotinę.

Projektuojami du atskiri antžeminiai tūriai, apjungti vientisa tarpusavio stilistika, detalių sprendiniais, medžiagiškumu. Sprendinys paremtas Žvėrynui būdingos statinių architektūros interpretacija – dviejų aukštų pastatai su mansardiniais aukštais, medžio apdailos fasadais, balkonais, dekoratyvinėmis medinėmis kolonomis, tūriniais stoglangiais. Architektūrinei raiškai pasirenkami, tradicinėje vilų statyboje sutinkami fasadų ir stogų plokštumų dalinimo metodai, langų ritmai, proporcijos ir dalinimas, balkonų/terasų integracija, turėklų ažūras, kita smulki pastatų architektūrinė puošyba. Vengiama nuobodumo, pasikartojamumo, išnaudojami net utilitarūs aspektai – automobilių rampos stogas projektuojamas kaip terasuoti apželdinti laiptai, kritulių vanduo nuvedamas nedideliu, terasuotu vandens kanalu iki infiltracinių talpų.

Projektuojamas pastatas su bendru požeminiu aukštu, kuriame numatoma 29 automobilių saugykla, dviračių saugykla, sandėliukai, atskiros laiptinės ir liftai, techninės/įvadų patalpos. Požeminiame aukšte projektuojama automobilių saugykla taip pat skiriama priedangos reikmėms.

Antžeminiai paslaugų ir gyvenamojo pastato korpusai projektuojami kaip atskiri autonominiai pastatai.

Paslaugų pastato 1 aukšte, projektuojamos dvi atskirai galinčios funkcionuoti patalpos, kuriose gali būti vykdomi paklausūs verslai – nedidelė kavinė ir SPA/grožio paslaugos. SPA/grožio paslaugoms teikti projektuojamos patalpos ir pastato rūsyje su tiesioginiu patekimu ir iš 1 aukšto patalpos. Rūsyje sukuriama galimybė įrengti nedidelę jogos, kalanetikos ar pilateso salę, su atskirtomis nišomis masažams. Šios patalpos apšvietimui sklypo pietinėje pusėje projektuojamas terasuotas sklypo reljefo formavimas, išsaugant du esamus medžius – taip sukuriama gerai apšviesta meditacijai tinkama erdvė.

2 ir mansardiniame aukšte projektuojamos 4 patalpos lengvai pritaikomos nedideliems ofisams. Nesudėtinga konstrukcinė schema leidžia projektuoti įvairius panaudojimo scenarijus. Vakarų pusėje projektuojami platūs balkonai/terasos, praplečiantys patalpų išnaudojimo galimybes.

Gyvenamajame korpuse projektuojami du butai viename lygyje, su atskiromis terasomis ir balkonais. Butai projektuojami siekiant gyventojų privatumo užtikrinimo. Projektuojamas aukštos klasės butų įrengimas, kurių neatskiriama interjerų dalis taps per projektuojamus didelius langus matomos kiemo, Neries upės ir aplinkinių teritorijų vaizdai.

SILUETAS

Mažais žingsneliais kuriamos architektūros procesas reflektuoja šiuolaikinės architektūros galimybes ir istorinio paveldo vertybę. Konkursinio darbo architektūra yra sintezė iš šiuolaikinės miesto vilos ir genius loci.

Išeities tašku tapęs klausimas, diktuojamas sklypo vietos mieste – jo atminties vaizdinys kolektyvinėje pasąmonėje ir kokiu santykiu su juo turėtų būti kuriama nauja architektūra?

Minėtas atminties vaizdinys yra rezultatas to, kaip formuojamas žmogaus santykis su vietine aplinka. Atrankos būdu pasirinkta Žvėryno medinė vila, kaip geriausiai vietovės charakterį įkūnijantis archetipas. Etalonas supaprastinamas, palaipsniui eliminuojant elementus ir dekoro formas. Proceso pabaigoje lieka tik pastato SILUETAS, kaip nedaloma šio identiteto dalis, be kurios jo suvokimas kardinaliai kinta.

Siluetas įstatomas į kontekstą, žingsnis po žingsnio pritaikant jam urbanistinio integralumo, funkcinių ryšių, konkurso programos ir ergonomikos principus. Jautrus pastato santykis su aplinka yra kertinis principas, kurio tąsa tampa lauko ir vidaus erdvių emocinio žemėlapio formavimas architektūrinėmis ir semantinėmis priemonėmis. Kuriama hierarchinė struktūra yra lengvai suprantama ir leidžia pastato svečiams intuityviai orientuotis aplinkoje, net pirmojo vizito metu.

Konkursinio pasiūlymo tūrinę kompoziciją sudaro du kūnai, kuriuos sieja jų architektūrinis charakteris. Toks atskyrimas, kartu su išdėstymu miesto kontekste, įprasmina jų tipologinius skirtumus. Visuomeninės paskirties funkcijai numatoma vieta palei gatvę, o gyvenamajai – sklypo viduje. Pastato korpusų išdėstymas ir pirmojo aukšto statybos kontūras leidžia išlaikyti bent dalį vizualinių ryšių tarp gatvės erdvės ir Vilniaus miesto senamiesčio, o proporcijos yra artimos Maloniosios gatvės pastatams.

Fasadų apdailai parinktos medžiagos yra dviejų tipų. Dominuojanti dalis parinkta pagal aplinkoje sutinkamas statybos medžiagas – mūrą, klinkerį, medį ir stiklą. Akcentuojamoms fasadų dalims naudojamas žalvaris. Šis principas neiškreipia spalvinės gamos, tačiau iliustruoja santykį tarp naujo ir seno. Naudojama plokštumų proporcijų sistema yra išvedama iš anksčiau stovėjusio pastato ypatumų.

Planuojamas pastatas yra karkasinio tipo, todėl vidaus patalpų struktūra yra lengvai keičiama. Abiejų tūrių centrinėse dalyse yra vertikaliųjų ryšių branduoliai, kurie tarpusavyje siejami balkonų sistema.
Architektūrinio komplekso širdis – ant kompozicinių ašių susidūrimo statoma kiemo skulptūra.

UPIAKMENIS

„Akmens rieduliai nuolatos blaškomi Neries upės, gludinami, tol, kol galiausiai srovė juos nuneša į seklumas. Matyt kelis tokius akmenis Neris ir bus išmetusi Žvėryne… Šie upės atminties fragmentai, liudijantys nepaliaujamą jos judėjimą įsitvirtina gamtiniame Žvėryno rajone.“

Projekto teritorija yra istorinėje urbanizuotoje Žvėryno dalyje. Žvėryno miestovaizdis unikalus ir savitas Vilniaus mieste – jį sudaro gamtinė aplinka, gatvių tinklas ir istorinis miesto vilų užstatymas. Šie elementai – pagrindiniai faktoriai projektuojamo pastato kompozicijai ir urbanistinei idėjai. Urbanistinė projekto idėja – moderni miesto vilos interpretacija. Siekiama, kad projektas atitiktų esamą kontekstą ir darniai įsilietų į aplinką. Identifikuoti Žvėrynui būdingi miestų vilų tūrio formavimo principai: klasikinė kompozicija su simetrijos ašimi, nors planas ir nebūtinai simetriškas, šlaitiniai stogai, fasaduose naudojami dekoratyvūs elementai, kuriuose kartais jaučiama liaudies įtaka, fasadams naudojamos natūralios medžiagos, fasade labiau dominuoja sienų plokštumos nei langai ar durys.

Šie principai perteikiami modernios miesto vilos formavime. Pastatą sudaro du tūriai, kurie yra sujungti požemine dalimi. Miestų viloms būdinga simetrija, tad Maloniosios gatvės fasadas skaidomas į dvi dalis. Pastatas projektuojamas su šlaitiniais stogais, fasaduose naudojamos natūralios medžiagos – šviesaus tono akmens plokščių apdaila. Fasadai į Maloniąją gatvę suprojektuoti taip, kad atlieptų šiai gatvei būdingų pastatų architektūrinių elementų mastelį, proporciją ir ritmiką. Šiame fasade labiau dominuoja sienų plokštumos nei langai ar durys. Taip formuojama šiuolaikiška miesto vilos interpretacija, kuri yra jautriai integruojama į Žvėryno urbanistinį kontekstą.

Atsižvelgiama į esamų Maloniosios gatvės pastatų kompoziciją bei užstatymo struktūrą. Pastatą sudaro du korpusai, kurie yra sujungti požemine dalimi. Komercinis korpusas projektuojamas lygiagrečiai Maloniajai gatvei, o korpusas su gyvenamosiomis patalpomis numatomas sklypo gilumoje. Komerciniu tūriu baigiamas formuoti Maloniosios gatvės perimetras. Maloniojoje gatvėje buvusioms posesijoms būdingi tarpai tarp pastatų, kuriuose papildomi tūriai tarsi sudaro „antrą planą”, o trečiajame matomas Neries krantinės želdynas. Projektuojamas komercinis korpusas atitraukiamas nuo ilgųjų sklypo kraštinių. Du korpusai komponuojami taip, kad sudarytų vizualinį koridorių tarp Maloniosios gatvės ir Neries krantinės.

Architektūrinė projekto idėja – šiuolaikinė miesto vila Žvėryno miestovaizdyje, kurios tūrinė ir medžiaginė išraiška įkvėpta prie upės krantų esančių akmens riedulių motyvo. Pastato tūriai – skulptūriški, netaisyklingi objektai, jiems būdingas vientisas medžiagiškumas ir monolitiška architektūrinė išraiška. Interpretuojamas istoriniam Žvėrynui būdingas vilos su šlaitiniu stogu archetipas. Korpusų tūriai skaidomi taip, kad atlieptų miesto vilos mastelį.

ŽVĖRYNO MASTELIS

Projektas grindžiamas jautraus įsiliejimo į Žvėryno urbanistinį audinį principu. Siekiama ne dominuoti aplinkoje, o pratęsti rajonui būdingą žmogui artimą mastelį, želdynų gausą, ramų gatvės ritmą ir miesto viloms artimą užstatymo struktūrą. Sklypas suvokiamas kaip pereinamoji erdvė tarp aktyvesnės gatvės ir ramesnio, žalesnio vidinio kvartalo, todėl užstatymas skaidomas į du tarpusavyje susietus korpusus.

Palei gatvę formuojamas viešesnis tūris, stiprinantis gatvės išklotinę ir skirtas komercinėms, sporto, SPA bei biurų funkcijoms. Gilesnėje sklypo dalyje projektuojamas gyvenamasis korpusas, orientuotas į privatų kiemą, želdynus ir panoraminius ryšius su Neries upe. Abu korpusai jungiami požemine dalimi, kurioje numatoma automobilių saugykla, priedanga, techninės ir pagalbinės patalpos.

Urbanistinis sprendinys sąmoningai atsisako pilno perimetrinio užstatymo. Vietoje masyvaus fronto kuriama skaidri, vizualiai lengva struktūra, išlaikanti Žvėrynui būdingus tarpus, proporcijas ir gatvės erdvės permatomumą. Viešoji, pusiau viešoji ir privati sklypo dalys organizuojamos aiškiai: aktyvus patekimas nuo gatvės, ramesnis vidinis kiemas gyventojams, saugūs pėsčiųjų takai ir bebarjeriai įėjimai.

Architektūrinė raiška paremta mastelio skaidymu, santūrumu ir medžiaginiu vientisumu. Korpusai suvokiami kaip viena kompozicija, tačiau kiekvienas išlaiko savo charakterį. Gatvės tūris turi aiškesnį vertikalių angų ritmą ir tvirtesnę cokolinę dalį, o gyvenamasis korpusas sprendžiamas minkščiau, labiau orientuojantis į privatumą, šviesą ir vaizdus. Stogo bei mansardinės dalies forma naudojama vizualinei masei mažinti ir Žvėrynui būdingam siluetui kurti.

Santykis su paveldu kuriamas ne imituojant istorines formas, bet per mastelį, ritmą, tūrių skaidymą ir santūrų medžiagiškumą. Buvusio pastato atmintis interpretuojama langų proporcijose, fasadų ritme ir tūrinėje kompozicijoje. Medžiaginė koncepcija remiasi ilgaamžiškumu: cokolinėje dalyje numatomas aukštos kokybės betonas, viršutinėse fasadų dalyse – santūri vario apdaila, kuri natūraliai sensta ir dera su žalia aplinka.

Projektas siekia sukurti racionalią, techniškai įgyvendinamą ir ilgaamžę struktūrą, kurioje architektūrinė vertė kyla ne iš demonstratyvumo, o iš proporcijų, šviesos, funkcionalumo, želdynų ir vietos charakterio dermės. Pagrindinė idėja – pastatai turi atrodyti taip natūraliai įsilieję į Žvėryną, lyg šioje vietoje būtų buvę visuomet.